Vieni sako, kad jo ranka užkeikta, kiti bando paaiškinti jo vaizduotės niuansus. Kaip ten bebūtų, jį žino kone kiekvienas, rimčiau besidomintis ne tik metalo muzika, bet ir vizualiu jos interpretavimu į trečiąją dešimtį įkopęs Italijos menininkas, kurio partnerių sąraše apstu ne tik gimtosios šalies metalo grupių, bet ir rimtas Skandinavijos desantas: DARKTHRONE, JERNBYRDE, NAGRIM, MARDUK ir t.t. Taigi be ilgų prologų, apie muziką, apskritai meną ir kultūrą, kalbuosi su pačiu Lorenzo.
E.: Tavo vardas puikiai pažįstamas Europos metalinėje scenoje. Esi dirbęs su tokiomis ekstremalaus metalo grupėmis kaip kad DARKTHRONE, INFERNAL POETRY, MARDUK, pasižymėjęs ne viename grafikos bei tapybos konkurse. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Kas turėjo esminę įtaką ieškant muzikos ir įvairių dailės šakų sintezės?
 L.: Aš visada domėjausi įvairių menų sinteze. Taip pat visada bandžiau rasti meno bei gamtos ryšį. Tiksliau sakant, kone visą savo laiką leidžiu besiklausydamas muzikos ir, be abejonės, tobulindamas savo piešimo įgūdžius. Taigi galima sakyti, jog vizualus muzikos interpretavimas vyksta instinktyviai.
E.: Kodėl savęs, kaip menininko, realizacijai pasirinkai būtent ekstremalią muziką?
Manau, jog ekstremali muzika turi kur kas gilesnį suinteresuotumą išraiškos aspektais, nes ji nėra formuojama komercijos taisyklių. Kaip tik dėl to, ekstremalios muzikos kūrėjai gali perteikti individualią išraišką be jokių suvaržymų ar apribojimų. Undergroundo realijų tyrinėjimas man ne tik įdomus, bet ir labai naudingas.
E.: Šiandieną metalo muzikos subkultūroje gan plačiai diskutuojama apie pastarosios muzikos ideologijos aspektus. Ką apie tai manai? Kaip tai formuoja tavo meninių idėjų visumą?
L.: Niekada neieškojau ideologijos savo muzikiniam skoniui pagrįsti. Visgi, manau, jog ideologija ir lyrika yra išties svarbu metalo muzikos grupėms, nes tai atspindi jų kultūrą bendrais aspektais. Tačiau, kalbant plačiau, aš visiškai nepriimu kriminalinių žygdarbių kaip muzikos ideologijos apraiškos tokia kūryba nenusipelnė nei pripažinimo, nei pagarbos. Muzika, kaip meno šaka, sukuria pasaulį, kuris yra kitoks nei realybė, ir visai nesvarbu, kas tu esi.
E.: Neabejoju, jog sulauki daug ekstremalios muzikos kūrėjų pasiūlymų, tad kokiais kriterijais remiesi, pasirinkdamas tas grupes, su kuriomis nori dirbti?
 L.: Svarbiausia jų kuriama muzika! Tačiau siekiant puikaus bendradarbiavimo, nemažiau svarbus muzikantų požiūris bei idėjos meno atžvilgiu.
E.: Pakalbėkime kiek konkrečiau. DARKTHRONE albumo Sardonic Wrath artworkas vienas įspūdingiausių 2004aisiais. Gal galėtum trumpai papasakoti, kaip gimė tavo ir šios grupės bendradarbiavimas? Kaip pats vertini Sardonic Wrath albumo meninį apipavidalinimą?
L.: Na, mano ir Nocturno Culto (Ted Skjellum aut.past.) bendradarbiavimas gimė 2003-ųjų pradžioje. Viskas prasidėjo tuomet, kai DARKTHRONE vokalisto draugo grupei sukūriau logotipą, o pastarasis supažindino mane su pačiu Nocturno Culto. DARKTHRONE vokalistui iškart patiko mano darbai ir labai greitai pradėjome galvoti apie artworką naujam grupės albumui. Kalbant apie patį darbą, tai, be abejonės, - pats svarbiausias artworkas, kokį esu kūręs. Didžiuojuosi, jog turėjau galimybę dirbti su savo metalo muzikos favoritais. Manau, jog pastarasis darbas išties geras, sakyčiau, kiek neįprastas!
E.: Ne kartą esi minėjęs, jog visada žavėjaisi DARKTHRONE kūryba. Taipogi esi užsiminęs, jog tikiesi ir tolesnio jūsų bendradarbiavimo. Kaip manai, kur slypi tas fenomenalumas, kurį perteikia ši norvegų blacko grupė?
L.: DARKTHRONE tikras Norvegijos black metalo fenomeno simbolis. Jie įkūnija pastarosios muzikos tematiką: brutalumą, minimalizmą, mizantropiją, tamsą ir pan. Pirmiausia juos domina geras albumas, o ne blevyzgos, skelbiančios blacką mirusiu. Tol, kol tokios grupės kaip DARKTHRONE gyvuos, juodmetalio scena taip pat išliks stipri.
E.: Tais pačiais metais dirbai su italų death metalo grupe INFERNAL POETRY, kurių albumo Beholding the Unpure meninis apipavidalinimas tavo darbo vaisius. Šio artworko koncepcija kiek kitokia vaizduojanti vyro santykį su jo paties tamsiąja puse. Kaip gimė tokia idėja? Galbūt sulaukei atitinkamų muzikantų pageidavimų, nuorodų?
L.: Su šia grupe dirbu nuo pat jų susikūrimo. Kalbant apie Beholding the Unpure artworką, muzikantai visiškai pasitikėjo manimi. Po kolektyvinio naujų idėjų svarstymo, nusprendėme sukurti kiek liguistą darbą, atspindintį beprotybės ir sutepimo idėją. Albumo muzika puikiai išreiškia tai, ką siekėme pavaizduoti.
E.: Na, esi dirbęs ne tik su INFERNAL POETRY, bet ir su kitais Italijos metalo scenos atstovais, kaip kad ABORYM bei THRONE OF DECADENCE. Ar tenka pajusti kokius nors skirtumus dirbant su savo šalies muzikantais ir, pavyzdžiui, lyginant darbą su Skandinavų grupėmis?
 L.: Turiu pripažinti, jog daugeliu aspektų Skandinavijos metalo muzikos grupės kur kas profesionalesnės. Darbas su italų grupėmis šiek tiek keliantis įtampą- jie niekada neturi aiškios albumo meninio apipavidalinimo idėjos, tad kone nuolat vyksta nenutrūkstami pakeitimai. Na, pavyzdžiui, dirbti su THRONE OF DECADENCE yra beveik neįmanoma jie pernelyg pedantiški žmonės!
E.: Pakalbėkime apie tavo darbo pobūdį. Kokias priemones dažniausiai naudoji meniniams albumų apipavidalinimams? Kiek laiko (vidutiniškai) trunka visas procesas?
L.: Daugeliui savo darbų naudoju tik pieštuką. Man patinka ši priemonė, nes būtent ja pradėjau piešti apskritai ir iki šiol niekada negalvojau liautis užsiėmęs tobulinimo procesu. Pieštukas išties nuostabus įrankis, leidžiantis pasiekti įvairaus pobūdžio rezultatų, kaip kad abstrakcija, fotografinis ar tapybinis vaizdas. Kalbant apie proceso trukmę, dažniausiai viskas trunka nuo mėnesio iki trijų (daugiausia), bet tai, žinoma, priklauso nuo artworko koncepcijos ir pageidavimų.
E.: 2001 metais tapai tapybos konkurso Extemporanea of Pollenza laureatu. 2004-aisiais buvai pripažintas geriausiu grafikos sekcijos menininku konkurse, organizuotame Italijos meno žurnalo. 2005 metais taipogi laimėjai tapybos konkursą Volti di Donne, Storie di Vita. Tai, be abejonės, tik dalis tavo pasiekimų. Kaip pats tai vertini? Ar dažnai pasvarstai, kurgi slypi tas Lorenzo Mariani fenomenas (šiokia tokia provokacija aut.past.)?
L.: Aha! Na, tiesą sakant, niekada apie tai negalvojau
Taip, tai ne visi mano laimėjimai turėčiau paminėti keletą kitų prizų, laimėtų per pastaruosius mėnesius čia, Italijoje. Manau, jog laimėjimai yra puikus kuras: jie leidžia pasitikėti savimi ir savo sugebėjimais. Tikiuosi, jog ir toliau eisiu šiuo keliu bei pelnysiu ne vieną apdovanojimą, kodėl gi ne?!
E.: Kokios kitos meno šakos, be dailės ir muzikos, tave domina?
L.: Na, jei atvirai, tai visos! Aš domiuosi dizainu, ypač grafiniu, literatūra, architektūra ir t.t. Čia, Italijoje, mes apdovanoti gilia istorija ir menais. Kad ir kur beieškotum, visuomet atrasi dalelę istorijos užnugaryje.
E.: Ar išskiri tau labiausiai imponuojantį menininką, kuris vienaip ar kitaip paveikia tavo kūrybinę mintį?
L.: Žinoma. Man labiausiai imponuojantis menininkas Caravaggio (Michelangelo Merisi da Caravaggio, 1571-1610, Italija aut.past.). Jis tikriausias mano autoritetas, tiesiog nepasiekiamas. Tačiau yra daug kitų menininkų, kurie man patinka: nuo klasikinių meistrų iki šiuolaikinio meno kūrėjų. Nori žinoti, kas šiandieną geriausias? Luciano Ventrone (g.1942m., dažnai traktuojamas kaip hiper-realistas, meno kritikų įvardijamas kaip vienas ryškiausių pastarojo žanro meistų Italijoje aut.past.). Tereikia pažvelgti į jo darbus...
E.: Kaip manai, koks įkvėpimo vaidmuo mene? Ar jis būtinas profesionaliam menininkui?
L.: Įkvėpimas yra mitas, gimęs Romantizmo epochos laikotarpiu: užkeiktas menininkas, įkvėptas tamsiųjų jėgų, kūrė neįtikėtinus meno šedevrus... tiesiog absurdiška. Įkvėpimas yra niekas kitas kaip tavo Kultūra, apimanti viską: tavo išprusimą, įgūdžius ir pan.
E.: Na, baigdama, noriu padėkoti už turiningą pokalbį. Tikiuosi, jog tai ne paskutinis kartas. Sėkmės būsimuose projektuose!
L.: Ačiū tau. Tikai nuoširdžiai tikiuosi, jog tai ne paskutinis kartas. Noriu palinkėti sėkmės Giljotinos portalui ir iki kito karto!
Interneto svetainė: www.lorenzomariani.it
|
